XX a. pradžios apartamentuose turėjome užduotį atkurti vidaus patalpų duris. Apvadai su staktomis buvo išsaugoti, tačiau durų varčias teko gaminti naujas. Pagal turimą informaciją atkūrėme varčių replikas, ir jas pritaikėme į senąsias angas.
Modernus klasikinis interjeras šiuo metu tampa vis populiaresniu. Jame vyrauja laiko patikrinti sprendimai, tačiau stengiamasi neapsikrauti tokiu dideliu kiekiu detalių. Būtent dėl šios priežasties, kiekviena jų tampa išpildančia interjerą, taip sukuriant lengvumo ir harmonijos įspūdį.

Kaunui tapus Lietuvos sostine čia būrėsi inteligentija, kurios atokvėpio valandėlėmis namuose buvo mėgstami įvairūs stalo žaidimai.
Šis XX a. trečiajame dešimtmetyje pagamintas, griežtų formų, prabangia medienos gumbo faneruote dengtas žaidimų staliukas atkeliavo iš žmogaus saugančio savo šeimos palikimą. Stačiakampio formos pasukamas-atlenkiamas stalviršis, slepiantis stalčiuką, apačioje dengtas samaninės žalios spalvos veliūru. Juodos spalvos įtraukimas greta natūralių medžio atspalvių vienas ikoniškiausių art-deco sprendimų. Nenuostabu, jog šiame stale būtent juoda spalva įrėmina stalviršį bei sukuria kojos bazę.

Ėmus daugiau keliauti traukiniais ir automobiliais prireikė ir patogesnių, kompaktiškesnių dėtuvių daiktų pervežimui. XIX a. viduryje tokiomis, mums jau gana įprastomis, talpyklėmis ir tapo lagaminai.
Mūsų dirbtuves pasiekė šis medinis keliauninkas, prieš šimtmetį su šeimininku atkeliavęs į vieną iš Lietuvos geležinkelio stočių.
Labai malonu prisiliesti prie istorijos ir padėti išsaugoti šeimos paveldą.

Pirmosios stumdomos durys atsirado dar pirmame mūsų eros amžiuje. Archeologai jas aptiko Italijoje, tragiško likimo mieste – Pompėjoje. Vėliau stumdomų durų principas buvo pamirštas ilgam.
Tarpukario laikotarpių slankiojančio mechanizmo durys ėmė vėl populiarėti ir vis dažniau papuošdavo turtingų miestiečių namus.
Mūsų restauruotos art-deco stilistikos durys dengtos prabangiu medžio lukštu, jas puošia gumbo faneruotė su tulpių ir kitų tautinių motyvų intarsijomis.  Šio tipo puošybos elementai karaliauja lietuviškajame Art-Deco stiliuje.

Durys yra neatsiejama visos vertingos architektūros dalis.
Šios ties Vilniaus senamiesčio ir naujamiesčio sandūra esančios laiptinės durys buvo nepavydėtinos būklės, kurią tik dar labiau paryškino daugybė apsilupinėjusių įvairiausių laikotarpių dažų sluoksnių.
Buvo valomas dažas, atkuriamas originalus stiklų išdėstymas, atstatoma autentiška įsprūdų forma, pagaminamos trūkstamos dekoro detalės. Taip pat tvarkoma furnitūra: išlūžę lankstai, fiksatoriai, rankenos, o gyventojų prašymu vietoj senosios sumontuojama nauja elektroninė sklendė. Sandarumo ir šilumos vardan įfrezuotos sandarinimo tarpinės.

Stikliniai langai žmonių namus ėmė puošti dar Romos imperijoje, kuomet III amžiuje buvo išrastas skaidrus tačiau toli gražu ne toks, kuris suteiktų galimybę pro jį žvelgti laukan, stiklas. Žlugus Romos imperijai stiklo gamybos technologijos nuėjo užmarštin ir buvo iš naujo atrastos tik viduramžių pabaigoje. Visgi, stiklinių langų renesansas prasidėjo tik XVII a. pabaigoje, Prancūzijoje Luka de Negu dėka.

Šiais laikais svarbus ne tiek stiklo skaidrumas, kiek lango šiluminė varža. Iki XXI a. pagamintų langų mediena paprastai yra kur kas geriau atrinkta ir paruošta nei šiuolaikinių gaminių, ko pasekoje ji išlieka atsparesne atmosferos poveikiui bei įvairiems kenkėjams.
Restauruodami visos sodybos langus vietoje paprastų stiklų sumontavome stiklo paketus, visi stiklai buvo naujai susilikonuoti, pakeistos stiklajuostės, sumontuotos nuolajos. Pagal originalų pavyzdį pagamintos trūkstamos varčios. Visose varčiose įfrezuoti grioveliai, į kuriuos sumontuotos tarpinės. Pakeista furnitūra: skandinaviškos rankenos, kabliai, sklastukai, kur buvo būtinybė – ir vyriai.  Nuimti seni dažų sluoksniai nuo langų ir palangių, labiausiai pažeista mediena naujai suprotezuota, suglaistyta. Paviršius gruntuotas ir dažytas.

Modernaus retro stiliaus 1964m V. E. Cukermanienės suprojektuoti foteliai ir kavos staliukas. Pagaminti Vilniaus baldų fabrike iš beržo masyvo.
Restauracijos metu iššveista mediena, baldai beicuoti ir lakuoti. Foteliukams iš pagrindų atnaujinta sėdimoji dalis, pertempti diržai, pakeistas porolonas ir pagal užsakovų namuose jau esančius baldus parinktas audinys.

Kartais atrodo, jog viskas namuose pabodo, norisi didelių remontų, pokyčių. Laimei, egzistuoja ir palyginti nedidelių detalių, kurių atnaujinimas gali gerokai pagyvinti interjerą. Viena iš tokių – kasdien varstomos medinės durys.

Nepavydėtinos būklės antikvarinis baldas pasiekė mūsų dirbtuves.
Sulūžusios dekoro detalės ir komodos nugara, apdegęs stalčius bei  išsimėčiusios rankenėlės, kinivarpų sugraužtos kojos, atšokinėjęs lukštas ir dėl „medienos vaikščiojimo“ suskilę šonai.
Visa tai sutvarkėme prieš suteikiant baldui naują atspalvį ir dengiant laku.

Neoklasicizmo stiliaus interjeras Švedijoje tapo populiarus, po to kai iš Versalio 1771 m. sugrįžo ir sostą užėmė karališkasis princas Gustavas. Jis siekė, kad jo šalis būtų pavyzdine ir lyderiaujančia Europoje ne tik politiškai, bet ir kultūriškai.

Mūsų restauruotų antikvarinių ąžuolo masyvo kėdžių sėdimosios dalys bei vienas iš atlošų naujai perdengti rotangu. Ši tropinė, paprastai iš Indonezijos atkeliavusi liana mūsų krašte neretai vadinama klaidingu pavadinimu – rotanu.

Balta spalva siejama su gera nuotaika, šviesa, pergale, grynumu. Baltos spalvos ir atspalvių interjeras puikiai tinka tiek puošnios klasikos, tiek modernumo mėgėjams.  Daugelis baiminasi, jog balti baldai nėra praktiškas sprendimas dėl savo teplumo, tačiau pasirinkus tinkamas valymo  priemones jų priežiūra taps lygiai tokia pati kaip ir kitos spalvos baldų.

Mūsų restauruotas krėslas tai karalienės Viktorijos stiliaus reprodukcija.
Elegantiško dizaino ir gracingų formų buko medienos krėslas. Baldo kojelės  profiliuotos, S formos,  su paaukštintomis pėdomis. Atlošas viršutinėje dalyje dailintas reljefiniais augaliniais drožiniais.

Dailių formų riešutmedžio medienos konferencijų salės stalas. Baldo dizainas itin plonų linijų. Cabriole stiliaus kojos, viršutinėje dalyje su augaliniu motyvu. Prailginamas ovalo formos stalviršis, „parquetry“ dizaino rėmeliuose.

Liudvikas XVI ( pranc. Louis XVI; 1754-1793), po tėvo mirties paveldėjo sostą ir tapo Prancūzijos karaliumi 1774-1792. Būdamas penkiolikos metų, 1770m. vedė keturiolikmetę Šventosios Romos Imperijos imperatoriaus dukterį Mariją Antuanetę. Prancūzijos karalienė nuo pat mažumės išsiskyrė savo polinkiu į meną ir ypatingą prabangą.
Būtent tai ir atsispindi neoklasikiniame Liudviko XVI epochos baldų dizaine – grakščios baldų formos, spindinčios medžiagos, dekoro elementai, augaliniai motyvai.

Oktagono formos, „marquetry” stiliaus inkrustacijomis puoštas staliukas. Baldui naudota raudonmedžio mediena, stalviršis pakeliamas, po juo slepiasi stalčiukai.

Napoleonas III (pilnas vardas Charles Louis Napoléon Bonaparte, 1808 m. – 1873 m.) – III Prancūzijos imperatorius 1852-1870 m. buvo III Prancūzijos imperatoriumi. Kartu buvo ir paskutiniu Prancūzijos monarchu ir pirmuoju valstybės prezidentu.
Šio valdovo vadovaimo metu vyravęs interjero stilius buvo tęstinis, panašus kaip valdant Napoleonui Bonapartui. Labiausiai interjere reiškėsi antikiniai elementai bei detalės, ornamentika bei simboliai.

„Shabby chic“ stiliui būdingi prabangūs, tačiau nunešioti, padėvėti baldai. Šį stilių XX a. pabaigoje inicijavo dizainerė Rachel Ashwell, kuri antikvarinius baldus įsigydavo sendaikčių turguose, o vėliau juos dekoruodavo, sendindavo.

Mūsų dirbtuvėse atsidūrė šimtmetį skaičiuojanti spinta su savomis laiko žymėmis, medienoje esančiais randais. Visgi, baldą atnaujinant jau minėtu „Shabby chic“ stiliumi šie istorijos tėkmės įspaudai tik prideda šarmo ir autentiškumo.

Durys – neatsiejama ir labai svarbi namų interjero dalis. Ne gana to, kad jos būtų tik patrauklios, labai svarbu, kad taip pat būtų ir patogios. Bėgant metams, seni daiktai praranda savo estetinę išvaizdą, o dėl dizaino stilių kaitos nusibosta morališkai. Visgi, jeigu yra pagaminti kokybiškai, išsaugo savo funkcionalumą ir turi galimybę atgimti iš naujo.
Šioms privataus buto durims buvo perdaromas dizainas suteikiant šiek tiek modernumo. Keičiama langenių konstrukcija, taip pat ir patys stiklai. Sumontuotos naujos rankenos ir spynos, sudėti nauji apvadai. Paviršius šlifuojamas ir dengiamas sendinto ąžuolo spalvos tonuotu laku taip atšviežinant esamą medienos faneruotę.

Šios modernios lenkto medžio kėdės buvo pagamintos  tarp 1914 ir 1923 metų. Tai metai, kuomet  Kohn ir Mundus gamino kėdes kartu, prieš prisijungiant prie Thonet. Ant kėdžių išlikusios J & J Kohn Wojciechow originalios emblemos.

1928 m. statyto ir Tarpukariu buvusios Estijos pasiuntinybės name esančiuose apartamentuose atlikta didelės apimties durų ir langų restauracija.
Mums atvykus pora durų jau buvo pradėtos tvarkyti, tačiau dėl profesionalumo trūkumo atliekant darbus, joms buvo padaryta daugiau žalos, negu naudos, tad darbus teko pradėti nuo nulio.  Džiaugiamės galėję prisidėti prie materialių praeities ženklų išsaugojimo.

Baldas pagamintas tarpukariu, tarp 1933-1935 metų, tuometinėje Lietuvos sostinėje – Kaune.
Dengta riešuto lukštu, dvejos durelės šonuose, centre lentyna su stumdomomis stiklinėmis durelėmis. Virš spintelės iškilęs facetuotas veidrodis.

Malonu, kuomet namų erdvėje atsiranda daiktų, žavinčių savo istorija, kerinčių ne kiekvienam atskleistomis paslaptimis.
Pas mus pateko ne itin geros būklės, bet dėl savo būties randų tik dar daugiau šarmo turintis ąžuolo masyvo bufetas.
Suklijavus išlūžusias kojas, sutvarkius stalčių fasadus,  sumontavus naujas rankenėles, atkūrus trūkstamas viršutines lenktas baldų dalis ir trūkius ties veidrodžiu bei pagaminus lentynas buvo imtasi originalios baldo spalvos sugrąžinimo ir lakavimo.

Išgirdus istorinio prekinio ženklo „Singer“ pavadinimą, mintys nukrypsta link siuvimo mašinų. Visgi, šiame laikmetyje labiau nei pirminę jų paskirtį imta vertinti išvaizdžias špižines (ketaus met.) singer’ių kojas. Kūrybingi žmonės pritaikymo variantų atranda pačių įvairiausių, pradedant staliukais, šašlykinėm, baigiant įmontuotomis praustuvėmis vonios patalpai.

Mūsų dirbtuvėje atsidūrė parūdijusios singer siuvimo mašinos kojos, kurias smėliavome, gruntavome ir dažėme, o ant jų dėjome balintą ąžuolo masyvo stalviršį, taip sukurdami puikų kompiuterio staliuką.

Valerija Cukermanienė 1964 m. suprojektavo itin sėkmingą svetainės baldų komplektą „Ąžuolas“, kuris buvo gaminamas Vilniaus baldų kombinatas.

Šiuo metu, atgimstant ir populiarėjant septintojo dešimtmečio interjerui V. Cukermanės projektuoti foteliai tampa labai paklausiais ir bene deficitiniais, itin madingais, originaliais baldais.

Retas, tarpukario Lietuvos sostinėje esančius apartamentus puošęs baldas. Deja, amžius pastarajam buvo negailestingas, o paskutinius metus krėsliukas praleido sandėliuke.

Pakliuvęs į mūsų rankas jis buvo sutvirtintas, nuvalyta ir beicavimui bei lakavimui paruošta mediena. Atkurta minkšta, sėdimoji dalis.

Niekuo per daug neišsiskiriantis, smulkus, lakuoto ąžuolo masyvo kosmetinis staliukas buvo perdaromas galantiškuoju Provanso stiliumi. Šviesia spalva baldui suteikiant lengvumo, išryškinant  augalinius drožybos elementus.

Pufo bei banketės evoliucija įvyko iš šešioliktame amžiuje Anglijoje naudotos taburetės. Banketė labai funkcionalus baldas, paprastai naudojamas miegamajame arba prieškambaryje. Dėl savo smulkumo baldas yra itin patogus ir nesunkiai pritaikomas kone kiekviename namų interjere.

Seną Lietuvoje pagamintą banketę aptikti sunku. Visgi mums nusišypsojo laimė ir turėjome galimybę atrestauruoti šį XX a. pradžios, ąžuolo masyvo pufą atnaujindami jo medinę ir minkštąją sėdimąją dalį.

Prabangiu juodmedžio lukštu dengtas stalas ir spinta šį kart atkeliavo iš Šiaulių. Taisyklingomis geometrinėmis formomis pasižymintys masyvūs tarpukario baldai buvo restauruojami trūkstamose ir iškilnotose vietose klijuojant naują juodmedžio faneruotę, medieną, atkuriant skilusių kojų formas. Baldai buvo šveičiami, glaistomi ir tvirtinami, o galiausiai dengimi keliais lako sluoksniai, kad darbų pabaigoje būtų kuo arčiau savo pradinės, estetiškos originalios išvaizdos.

Klasikinio kavos staliuko atnaujinimas – perdažant juoda spalva.

Šių dienų visuomenėje įprasta manyti, kad itališkų baldų pasirinkimas, tai geros kokybės ir puikaus skonio ženklas. Taip yra ne veltui, Italija iš ties turi labai gilias baldininkystės ir dizaino tradicijas, kurios atsispindėjo ir tarpukario laikotarpiu. Būtent ši, tarp 1920 -1930 metų pagaminta Art-deco stiliaus kėdė yra puikus to atspindys.

Sutvirtintos kojos, įklijuota išlūžusi medienos dalis, atnaujintas visas medienos paviršius įskaitant ir įspūdingą riešuto šaknies lukštu dengtą atlošą, naujai pertraukta sėdimoji dalis.

XIX a. pradėtos gaminti Thonet lenkto medžio kėdės sulaukė didžiulio pasisekimo, tad nenuostabu, jog netrukus jas pasitiko stipri konkurencija. Vienas stambesnių žaidėjų buvo taip pat iš Austrijos kilęs ir Vienoje savo fabriką atidaręs Fischel Sohne.

Europoje pamažu įsivyraujant art – deco stiliui, gimė ir mums į rankas papuolus Fischel kėdė. Laikas pastarajai buvo negailestingas, mediena padengta storu dažo sluoksniu, sėdimoji dalis sugadinta, skilę stipinai.

Kėdę perrinkome, nuvalėme seną dažą, pagaminome naują sėdimąją dalį, pagal originalų atspalvį beicavome ir nulakavome.

Išsaugoti senesnius, bet kokybiškus medinius gaminius yra visuomet išmintingiau, nei juos išmesti ir pakeisti naujais, tačiau menkaverčiais.

Atlikome devynių buto durų renovaciją. Buvo pašalinami ne tik per laiką atsiradę defektai, tačiau ir keičiama su stiklais esančių durų konstrukcija. Rezultatu džiaugėmės tiek mes, tiek mūsų klientė.

Rašomojo stalo šaknys yra siejamos su Tolimaisiais Rytais, kur literatūra suklestėjo kur kas anksčiau negu Vakarų Europoje. Stalas pritaikytas skaitymui ir rašymui pirmą kartą pavaizduojamas viduramžių iliustracijose.

Ilgą laiką šis baldas buvo retenybė, dėl mažos visuomenės raštijos, baldą buvo galima aptikti tik vienuolynuose ar valdovų rūmuose. Tik XVII-XVIII amžiuje rašomieji stalai tapo patraukliu baldu, kadangi aukštuomenė suprato, jog šiuo baldu gali papuošti savo namų interjerą bei parodyti savo išsilavinimą ir išprusimą.

Mums teko malonumas atrestauruoti Sheraton stiliaus universiteto rektoriaus rašomąjį stalą.
„Sheraton“ – tai XVIII a. pabaigos neoklasicistinis angliškų baldų stilius, kuris gyvavo beveik pusę amžiaus (1785 – 1820 m.). Šio stiliaus tėvas, garsus baldų meistras iš Anglijos Thomas Sheraton’as.

Thomas Sheraton’as įkvėpimo savo kūryboje sėmėsi iš Liudviko XVI baldų dizaino. Sheraton stiliaus balduose nesivaikoma pretenzijos, vyrauja tiesios, plonos linijos, harmonija bei simetrija. Tokie baldai buvo kuriami, kad pritiktų ir viduriniosios klasės atstovams. Baldams būdingos kolonų ar kūgio formos kojelės, gofravimo puošyba, žalvarinės detalės, naudojama faneruotė. Įprastai baldai buvo gaminami iš raudonmedžio, atlasmedžio, tulpmedžio ar figmedžio medienos. Sheraton, tai nepasianstanti angliškų baldų klasika.

„Baldų Atnaujinimas“ dirbtuvėse atsidūręs stalas dengtas raudonmedžio lukšto faneruotė, kojos pagamintos iš raudonmedžio masyvo. Baldą puošia žalvarinės detalės, furnitūra, kuri kaip ir medinė dalis buvo atnaujinta. Pakeistas senas raudonas audinys nauju žaliu, stalviršiui pagamintas facetuotas stiklas. Sutvarkyti stalčių spynelių mechanizmai, išsaugoti visi inventorizacijos numeriai.

Klasikinis lietuviškas baldas. Priekinės kėdės kojos su pentinais, atkaltę puošia vertikalios ir horizontalios įbraukos.

Kėdė buvo iš naujo perrinkta, pagaminti visi trūkstami tarp kojų einantys stipinai. Sėdimojoje dalyje naujai įmontuota ąžuolo lukštu dengta fanera. Baldui pagyvinta sena spalva, sutvarkytas ir nulakuotas paviršius.

Septintojo dešimtmečio baldai Jūsų namuose gali stovėti ne vien kaip močiutės ar mamos palikimas, tačiau pabrėžti ir atspindėti jūsų puikaus dizaino suvokimą.
Šio laikotarpio baldai ypač grakštūs, lengvi, mobilūs, pagaminti daugiausia iš šviesios medienos, beveik be puošmenų. Funkcionalistinės laikotarpio tendencijos diktavo formos lakoniškumą ir santūrumą. Visgi, nepaisant praktinės baldų pusės, šiuo laikotarpiu buvo mėgiamos ryškios spalvos, itin plačiai naudota blizgi politūra.
Dabar 70 -ųjų baldai yra itin madingi ir išgyvenantys renesasnsą!
Nuotraukose restauruotas 1967 metų bufetas ir 1965 metų mediniai foteliukų rėmai.

Apie art-deco, dar neretai vadinamą moderno – tarpukario modernizmo stilių mums jau yra tekę apšnekėti. Naujasis stilius buvo ypač ryškus architektūroje ir interjere. Jame vyrauja suapvalinti kampai, ryškios ir aiškios linijos. Dekoravimui naudojami elementai turintys vingiuotas, apvalias, rombų bei trikampių formas. Balduose pradėta dažniau naudoti stiklą, egzotiškų medžių lukšto intarsijas, odą, perlamutrą ir tauriuosius metalus.

Ąžuolo masyvo spintelė vietomis dengta raudonmedžio lukštu. Kojos tekintos, viduje stalčiukas ir lentynėlė. Dureles puošia žalvarinė, tautinių motyvų turinti rankenėle.

Neo klasikinio Liudviko XVI stiliaus staliukas kaip ir pridera, tokiam baldui atkeliavo iš pačios Prancūzijos.

Vieną slaptą stalčių turintis staliukas susilenkiančių stalviršio šonų dėka gali sumažėti ir tapti kompaktiškesnis. Balde derintas riešutmedis ir prabangos suteikiantis guobos gumbo lukštas.

Pas mus, staliukas atkeliavo ganėtinai prastos būklės. Daugelyje vietų teko perklijuoti riešutmedžio ir guobos gumbo lukštą, atgaivinti išblukusią spalvą, pašalinti įsimetusį pelėsį ir naujai perlakuoti.

Bukmedžio masyvo krėsliuko restauracija.

Darbų metu buvo nuvalomas senų dažų sluoksnis, baldas beicuojamas ir lakuojamas. Taip pat buvo keičiamas senas sėdynės ir atkaltės audinys.

Aktų salė viena reprezentatyviausių mokyklos vietų, kurioje vyksta didžiausi renginiai, šventės. Natūralu, kad svarbus šios patalpos akcentas yra paradinės durys.
Šios dvigubos dvivėrės ąžuolo masyvo durys jau ilgą laiką nebuvo sulaukusios meistro prisilietimo, tad tiek vizualiai, tiek techniškai prašėsi restauracijos.
Darbų metu durys buvo nušveičiamos iki medienos, glaistomos pažeistos vietos, išlūžusios medienos vietose įklijuojama nauja. Sudėtos naujos spynos ir rankenos, pakeisti langai, sutvarkyti originalūs, bet jau iš rikiuotės išėja sklastukai. Pakeistas centrinis staktos skydas. Visos durys padengtos laku artimu originaliai, sendinto ąžuolo spalvai.

Virtuvės baldai, kaip specialiai virtuvės patalpai sukurti baldai, minimi tik nuo 20 amžiaus pradžios. Iki 20 amžiaus virtuvėje nebuvo integruotų virtuvinių spintelių, tokių, be kurių mes dabar neįsivaizduojame savo virtuvių. Erdvės trūkumas virtuvėje tapo tikra problema ir apsunkino kasdienius namų ruošos darbus. Natūralus erdvės poreikis prisidėjo prie virtuvės baldų gamybos pradžios.

Šį kart mūsų komanda gavo darbuotis prie lakuoto ąžuolo masyvo virtuvinio komplekto. Jį atnaujinant buvo koreguojama spintelių konstrukcija, keičiama durelių ir stalčių furnitūrą, į spintelę sumontuota indų džiovykla, o po viršutinėmis spintelėmis įrengtas led apšvietimas. Taip pat virtuvinį komplektą papuošė naujas stalviršis, svarbus akcentas tapo ant pieno baltumo spalva šviežiai nudažytų spintelių atsiradusios naujos rankenėlės.

Pirmoji lova, nors veikiau, tik akmeninė miegojimui skirta pakyla datuojama dar 77 tūkst. metų prieš Kristų. Tokia buvo rasta Sibudu oloje, Pietų Afrikoje. Visgi, lovų, kurias būtų galima gretinti su dabartinėmis atsiradimas siejamas su Senovės Egiptu. Tuomet, jau netgi pirmųjų medinių lovų teikiamais patogumais ėmė naudotis Egipto didikai, faraonai. Buvo imta naudotis pakylomis galvai (pagalvėmis to nedrįstu vadinti), specialiais užklotais.

Itin svarbiu baldu lova tapo Senovės Romoje. Didikai jas gausiai puošdavo ir naudojo pačiom įvairiausioms paskirtims.  Be įprastinės miegui dar buvo ir valgymo, mokslo, vedybinė lova, ir net pomirtinė.

Nors lovos istorija pakankamai ilga, tačiau tenkinti eilinių žmonių poreikius jos ėmė tik IXX a. viduryje.

Šiandien jau nebegalėtume įsivaizduoti savo gyvenimo, be lovos. Norisi, kad ji būtų ne tik patogi, bet ir puoštu miegamąjį.

Mums buvo paskirta pasendinti iš Liuksemburgo parvežtą lovą, jai suteikiant daugiau lengvumo, išryškinant rankų darbo raižinius, ornamentus. Ąžuolo masyvo baldas buvo sušveičiamas, perklijuoti išsivaikščioję filingai lovugaliuose. Tuomet baldas dažomas pieno baltumo spalva, atliekamas sendinimas ir lakavimas.

Art deco, tai stilius, kurio pradžia traktuojama 1925 metų Tarptautinė taikomosios ir dekoratyvinės dailės paroda Paryžiuje. Būtent šios parodos pavadinimo trumpinys ir buvo art deco, o joj baldžiai panaudojo rečiausią ir prabangiausią medieną. Plito inkrustacija, baldų raižymas, dekoravimas. Ypač pabrėžiama plastika, subtili daikto konstrukcija, minkštų dalių ir lanksčių rėmų konfigūracijos. Svarbiausiu Art deco bruožu tapo puošybiškumas. Interjere naudojami įvairūs medžiagų deriniai, atrandamos neįprastos formos, originalus paviršiaus dekoras. Baldus puošė naujais geometriniais piešiniais su rombais, zigzagais, laužytomis strėlėmis.

Kartais teigiama, kad art deco pabaiga – Antrasis pasaulinis karas, bet jeigu pažiūrėtume, kokie dirbiniai buvo gaminami net ir septintajame dešimtmetyje, pastebėtume, kad šis stilius neišnyko ir po karo. Naudotasi ir baldų, indų projektais bei formomis, sukurtais ketvirtąjį dešimtmetį Lenkijoje, Prancūzijoje, Čekijoje. Art deco įvairiais modifikuotais pavidalais sėkmingai egzistavo  dar gana ilgai po oficialiai paskelbtos stiliaus pabaigos.

Šis virtuvinis bufetas buvo pagamintas Kaune, pokario metais individualiai dirbančio baldžiaus. Per šešias dešimtis metų baldas spėjo prarasti savo estetinę išvaizdą, faneruotė suskilinėjo, spynelės neberakino. Liko tik dideli sentimentai… Restauruodami bufetą pasistengėme ne tik išlaikyti senąją baldo dvasią, bet ir suteikti jam  autentišką ir šviežią išvaizdą, kad šis gražuolis galėtų papuošti naujų namų interjerą.

Tik XVII a. kėdė tapo pasiekiama visiems žmonėms, lig tol apie tokį baldą galėjo pasvajoti tik kilimingieji. To laikmečio nepatogi, kukli kėdė skyrėsi nuo dabartinių ant kurių sėdime mes. XVIII a. prancūzų meistram pavyko pagaminti šį sėdimą baldą patogų, o XIX a. prasidėjęs pramonės perversmas suteikė galimybės kėdės dizainui bei komfortabilumui priartėti prie dabartinio. To pasekoje atsirado ir specifinių kėdžių iš kurių būtina paminėti ir pianinnes kėdutės apvalia, aplink savo ašį besisukančia sėdyne.

Šį kart į mūsų rankas pateko prieškarį menanti originali Thonet pianino kėdė puošta gėlių ornamentais. Pagaminta Austrijoje tarp 1890-1910m.

Kėdė buvo šveičiama iki natūralios medienos, sutvirtinamos kojos, sraigtas, labiau išryškinami ant sėdimosios dalies esantys ornamentai. Baldas beicuojamas originalia juoda spalva ir nulakuojamas. Taip pat, kaip akcentas specialiai paliekama nebeicuota, natūralios medienos detalė.

Įprasta manyti, jog sovietiniu laikotarpiu gaminti baldai yra niekam tikę, neįdomūs ir nepritaikomi šiandieniniame būsto interjere. Ir vis dėl to, net ir pastaruosius galima prikelti antram gyvenimui, tiesiog svarbu gerai įvertinti ar tai apsimoka daryti.

Sovietinius baldus galima atnaujinti, mes jau išsiaiškinome, tačiau, apie galimybę perdaryti taip, jog jie taptų artimi klasikiniam pietų Prancūzijos stiliui pagalvotų retas.

Nuo šio miegamojo staliuko su kėdute buvo nušveičiamas lakas,sutvirtinamos konstrukcinės detalės, tuomet dažoma, patinuojama ir nulakuojama. Kėdutei pakeista minkštoji dalis ir aptrauktas naujas audinys.

Įspūdingais rankų darbo raižiniais puoštos ąžuolo masyvo durys, gražinančios Užupio pastato fasadą.

Iki durų restauracijos, jų būklė buvo prasta, mediena  ne tik užjuodus, bet ir smarkiai pažeista pelėsio, kadangi daugumoje vietų lakas nebesaugojo nuo išorinio aplinkos poveikio.

Atliekant darbą buvo nušveistas senas lakas taip, kad liktų tik švari mediena. Tuomet durys padengtos antiseptinėmis priemonėmis, saugančiomis nuo medienos pelėsių ir kenkėjų. Galiausiai durys buvo dengiamos dažyve, kuri suteikia ilgalaikę apsaugą, pagyvina jų spalvą.

Vokiečių verslininkas Michail Thonet 1856 metais pradėjo statyti Koryčanuose gamyklą, skirtą baldų gamybai iš lenkto medžio. Jau 1857 metais gamykla pradėjo gaminti kėdes iš lenkto buko, krėslus supuokles, bei kitus sėdimus baldus iš medžio masyvo.

Būtent šios keturios kėdės ir yra atkeliavusios iš minėtosios gamyklos. Restauruojant buvo gaminami trūkstami stipinai, klijuojama jungimo vietose skilusi mediena, baldas nušveičiamas iki švarios medienos, tuomet beicuojamas ir nulakuojamas. Minkštojoje dalyje pakeičiamas paralonas, pertraukiama nauja medžiaga.

Virtuvėje atliekant kapitalinį remontą, norisi matyti ne tik naujas, švarias sienas, bet ir „šviežius“, drėgmės, riebalų ar fizinių veiksnių nepažeistus baldus. Mūsų užsakovas pageidavo, kad kol bus atliekamas virtuvės remontas, mes atnaujintume esamą medinį virtuvės komplektą.

Buvo perdažytos visos spintelės, pakeisti stiklai, furnitūra, rankenėlės, viena spintelė perdaryta pritaikant prie naujo virtuvės apstatymo. Uždėtas naujas stalviršis, sumontuota keramikinė kriauklė.

Grubesnis, rustikos stilius pamažu tampa vis populiaresniu ir lietuvių namų interjere.

Staliukas pagamintas naudojant senas valgomojo stalo kojas, o stalviršiui panaudotas senas, vientisas ąžuolo masyvas, ant kurio sąmoningai buvo palikti medienos įtrūkimai, kiti nuo ilgo laiko atsiradę pažeidimai. Baldas beicuotas tamsiai ruda spalva ir padengtas pusiau matiniu laku.

Kad ir kokie ilgaamžiai atrodytų mediniai baldai, tačiau per kelis, o galbūt kelioliką metų jie prarandą savo estetinę išvaizdą, pabosta morališkai o furnitūra susidėvi. Nesvarbu, jog stengiatės juos tausoti, kelis kartus per savaitę nušluostydami dulkeles, drausmindami vaikus, kad netrankytų durelių ar ant stalo nedėtų karštų puodelių.
Vis dėl to, virtuvinio komplekto atnaujinimas kainuoja pigiau negu gaminimasis naujo, o turima sena medžiaga neretai bus geresnė, negu naujai įsigytojo.

Mūsų atnaujinamas medžio masyvo virtuvinis komplektas pagamintas prieš šešiolika metų, tad natūralu, jog per tiek laiko jis prarado savo pradinę išvaizdą. Išrinkę virtuvę, dirbtuvėje nušveitėme seną laką, suglaistėme įskilimus. Buvo pagaminta papildoma pora durelių ir stalčių fasadų indaplovei uždengti. Nugruntavus visą komplektą, dažėme grietinėlės atspalvio spalva. Pakeitėme rankenėles, visą spintelių furnitūra, stiklus durelėse. Buvo keičiamas stalviršis ir įmontuojama nauja kriauklė.

Lakuotos medžio masyvo vidaus durys buvo perdažytos balta spalva, o tada lengvai pasendintos patinuojant ties durų įsprūdais (filingais).

Thonet istorija siekia IXX a. vidurį, kuomet buvo sukonstruota pirmoji kėdė panaudojant vien tik išlankstytas medienos detales.

Mūsų restauruojama thonet stiliaus kėdė buvo paveikta drėgmės ir temperatūros svyravimų, tad jos būklė buvo itin prasta, didžiuma lenktų detalių skilusios ir išsikreipusios, trūko sėdimosios dalies. Atliekant baldo tvarkymo darbus buvo atkurta jo geometrija, sutvirtintos skilusios vietos, pagaminta sėdimoji dalis, o tuomet beicuojama tamsiai ruda spalva ir nulakuojama.

Lietuviška dvidurė spintelė. Turi puošnius tekintus dekoratyvinius elementus. Yra vienas stalčius. Viduje – lentynėlės.

Kuomet ją parsivežėme, būklė buvo itin prasta. Visa išklerusi konstrukcija buvo tvirtinama, keičiama dalis apatinių dugno lentelių, taip pat viena koja, o likusios pertvirtinamos, tvarkomas nuo drėgmės suskilinėjęs ir atšokinėjęs medžio lukštas, taip pat durelių furnitūra. Durelių įlaidos ir stalčiaus fasadas dengtas tamsia dažyve, o likusios baldo dalys šviesesniu riešutmedžio atspalviu.

Neretai nutinka, jog senas baldas tiesiog pabosta, norima interjerui suteikti permainų, dabar itin madingo provansiško lengvumo. Kliento pageidavimu šis gana standartiškas servantas buvo dažomas baltai ir patinuojant sendinamas.

Nuo šios, ąžuolo masyvo kėdės, kurios kojų galus puošia pentinai, buvo nuvalytas geltonas dažas, pagamintas naujas stipinas vietoj išlūžusiojo. Tuomet kėdė beicuota tamsiai rudai paliekant baltą spalvą horizontaliose ir vertikaliuose įbraukose ant kėdės atkaltės. Visas kėdės masyvas nulakuotas šilko matinio atspalvio laku. Minkštoji dalis aptraukta dramblio kaulo spalvos dermantinu.

Penkių stalčių ąžuolo masyvo komoda. Turi puošnias tekintas puskolones ir kitus dekoratyvinius elementus. Tai tipinis senovinis lietuviškas baldas.

Restauruojant baldą buvo nušveistas senas lako ir dažo sluoksnis, klijuota skilusi mediena. Tuomet baldas buvo beicuotas ir lakuotas. Taip pat buvo atnaujintos ir rankenėlės jas nušveičiant nudažant originalia, auksine spalva.

Šimtametis baldas buvo prastos būklės. Stalas buvo išardytas, iš naujo suleistos kojos, klijuotas ir lygintas stalviršis. Nušveitus buvo dengiama tamsiai ruda dažyve ir lakuojama.

Pagal kliento pageidavimus buvo pasirinkta restauruoti tik apatinę bufeto dalį.

Nušveistas senas lakas, tvarkytas pažeistas lukštas, išlūžusios medinės durelių vietos. Baldui suteikta tamsiai ruda spalva.

Dvivėrių ir vienvėrių durų restauracija.
Durys buvo apkaltos linoleumu, kuris buvo pašalintas, nuimti seni dažai, suklijuotos lūžusios medžio vietos, suglaistytos skylės. Tuomet durys buvo gruntuojamos ir dažomos. Sudėti nauji stiklai, pakeistos išlūžusios spynos.

Seni, bet kokybiški baldai prašyte prašėsi atsišviežinimo. Klientas nusprendė juos derinti prie namų interjero ir suteikti daugiau lengvumo atliekant provansišką sendinimą.

Dirbant buvo nušveistas senas lako, beico sluoksnis, tuomet kėdės, stalas ir rėmeliai dažomi baltai. Nudažius baldus jie buvo dengiami dažyve, sušveičiami ir lakuojami.

Spintai ir komodai atlikti kardinalūs pokyčiai, pavertę šiuos baldus dvelkiančiais Prancūzijos provancu.

Atlikti darbai: Suvienodintas kojų aukštis, įstatytas išdaužtas stikliukas, suremontuoti autentiški durelių mechanizmai, sutvirtintas staliuko karkasas, pakeistas nuo drėgmės išsigaubęs stalviršis. Baldui suteiktas raudonmedžio atspalvis, sudėtos žalvarinės, tą laikmetį atitinkančios durelių rankenėlės.

Atlikti darbai: nušveistos parūdijusios kojos ir nudažytos originalia spalva, atkurtas stalčiukas. Vietomis klijuotas, o kai kurioms dalims ir visai pakeistas medžio lukštas. Medinėms siuvimo mašinos dalims suteiktas raudonmedžio atspalvis.

Itin ekstremaliomis lauko sąlygomis stovinčios durys buvo pažeistos drėgmės, saulės ir temperatūrų svyravimų.

Medieną nušveitėme, impregnavome iki 20 metų apsaugą suteikiančiomis priemonėmis ir dengėme 12 metų gamintojo garantiją suteikiančia dažyve. Naudojome šveicariškas, ekstremalioms sąlygoms pritaikytas priemones.

Atnaujintos itin „uždėvėtos“ virtuvinio komplekto  ąžuolinės kėdės.
Nuimtas senas lakas ir nešvarumai. Švarus medžio paviršius dengtas dažyve ir lakuotas.

Nuo tarpukario durų nuimta keletas dažų sluoksnių, sutvirtintos susijungiančios vietos, užglaistytos duobutės, impregnuota mediena ir nudažyta baltai.

Durys iš 1930 metų statybos apleisto buto prieš restauraciją ir po jos.

Atlikti darbai:

Nušveisti seni dažai, klijuotos išlūžusios dalys, įstatytas matinis stiklas, durys dengtos dažyve.

Atnaujintas skendusios jachtos vidus. Nušveistos ir nulakuotos visos medinės dalys.

Atnaujinome spinteles, pakeitėme stalviršį.

Perdarėme prastai atliktą prieš tai dirbusių meistrų durų atnaujinimą.

Senovinė kėdė ir staliukas – sutvarkyti, o vėliau atliktas sendinimas.

Atnaujinti valgomojo baldai. Dvi kėdės dažytos rudai, dvi baltai. Stalas suteikus rudą atspalvį lakuotas.

Sena, sovietmečio laikų spintelė buvo nušveista ir perdažyta originaliu raštu. Senos durelių rankenėlės pakeistos naujomis.

Nušveisti seni dažai ir perdažyta nauja, šviežia balta spalva. Taip pat perdaryti stalčiai, išfrezuotos skylės komodos viršutinėje dalyje. Komoda perdaryta ir pritaikyta naudoti kaip kriauklės spintelė.

Atnaujinta medinė dalis nuvalant seną laką ir perlakuojant naujai. Suplyšusi sėdimosios dalies medžiaga pakeista nauja.

Iš senų šimtamečių rąstų pagaminti kavos staliukas. Originali ir vertinga namų interjero detalė.

Staliukas susideda iš trijų dalių.

Atkurta ir paruošta dažymui lūžusi medinė dalis.

Meditacinius suoliukus gaminame iš Jūsų pasirinktos medienos ir spalvos. Jie yra itin patogūs ir kompaktiški, puikiai susilanksto ir telpa į krepšį ar kuprinę.